ŠIANDIEN LIETUVOJE NĖRA MOKYMO ĮSTAIGOS, KURI RENGTŲ LAIKRODININKUS. TREČIĄ DEŠIMTMETĮ LAIKRODININKU DIRBANTIS VISMANTAS LAURINAVIČIUS BAIMINASI, KAD JO MĖGSTAMOS PROFESIJOS ATEITYJE GALI NEBŪTI KAM PERIMTI.

Laikrodininkas Vismantas

Trečią dešimtmetį laikrodininku dirbantis Vismantas Laurinavičius baiminasi, kad jo mėgstamos profesijos ateityje gali nebūti kam perimti.

Gaisrininkai, kepėjai, medikai ir kitų profesijų atstovai turi savo šventuosius globėjus. O štai laikrodininkų patronas, ko gero, dar nuo antikos laikų yra graikų dievas Chronas. Tikslų laiką žmonėms garantuojančios profesijos atstovai yra gana uždari, anaiptol nelinkę afišuoti savo pasiekimų.

Patarė pažįstamas

Laikrodininko specialybės mokslus vilnietis V. Laurinavičius baigė 1988 metais, metus atliko praktiką ir pradėjo savarankišką darbą. „Niekas mano šeimoje laikrodžiais nesidomėjo, nesu kokios nors dinastijos atstovas. Tiesiog baigęs vidurinę turėjau apsispręsti, ką daryti toliau. Į akademinius mokslus visai nebuvau linkęs, o kaimynystėje gyveno pažįstamas laikrodininkas žydas, pas kurį dažnai užbėgdavau pažiūrėti, kaip jis dirba. Šis įžvalgus žmogus ir patarė rinktis profesiją, iš kurios savo rankomis galėčiau užsidirbti duoną – pavyzdžiui, taisyti laikrodžius. Pamaniau, kad laikrodininko specialybė man būtų įdomi. Patarusio žmogaus įžvalgos pasiteisino. Nė karto neteko gailėtis dėl pasirinkto gyvenimo kelio“, – sakė beveik trijų dešimčių metų patirtį turintis laikrodžių meistras. Vismantas apgailestavo, kad šiuo metu Lietuvoje laikrodininkų jau niekas nerengia. Jo laikais buvo specializuota technikos mokykla, kuri, be buitininkų, kirpėjų, batsiuvių ir kitų reikalingų profesijų, mokė ir laikrodininko specialybės. Tačiau jis pats patyrė, jog per metus ar porą gero profesionalo neparengsi – perprasti laikrodžių mechanizmų subtilybes reikia ilgametės praktikos. Baigęs profesinę mokyklą jaunuolis metus dirbo tuometinėje „Kibirkšties“ gamykloje, vėliau aštuoniolika metų meistriškumo siekė sostinės Kalvarijų gatvėje buvusioje laikrodžių taisykloje. Į jo auksines rankas savininkai atiduoda pačius prabangiausius, dešimtis tūkstančių eurų kainuojančius laikrodžius.

Ir kiniški, ir šveicariški

Vismantas prisipažino, kad prieš kurį laiką laikrodžių rinką užplūdus pigiai kinų produkcijai jis, kaip ir daugelis kolegų, išgyveno ne pačius geriausius laikus – šių laikrodžių dažniausiai net neapsimoka taisyti, galima tiesiog nusipirkti naują. Sulaukęs pasiūlymo dirbti prestižinių laikrodžių salone, ilgai nesvarstydamas sutiko. Per ilgus darbo metus per V. Laurinavičiaus rankas perėjo daugybė tūkstančių įvairiausių laikrodžių. „Kai pradėjau dirbti – dar sovietiniais laikais – teko taisyti tuo metu buvusius rinkoje sovietinius laikrodžius. Jei pasitaikydavo koks nors parvežtas iš užsienio, jau būdavo prabanga, – dėstė meistras. – Dabar mano darbas tiesiog fantastiškas, prieš pradėdamas dirbti net negalėjau pagalvoti, kad taisysiu žymiausių pasaulio laikrodžių gamintojų kūrinius.“ Ilgametę patirtį turintis specialistas nesikrato taisyti ir šimtą ar dar mažiau eurų kainuojančio laikroduko, tačiau jo rankose atsiduria ir kelis ar keliasdešimt tūkstančių kainuojantys, prabangą ir prestižą simbolizuojantys šveicariški rankiniai laikrodžiai. Yra tekę Vismantui taisyti ir sieninius laikrodžius, bet mieliausi jam – rankiniai. Šiuo metu ant jo darbo stalo dažniausiai prabangūs laikrodžiai, kainuojantys keletą tūkstančių eurų. „Genda visi, – šypsodamasis tikino meistras. – Tiesiog yra tokių, kurių neapsimoka taisyti. Išmetei ir nusipirkai naują. Tačiau labai daug priklauso nuo to, kaip laikrodį prižiūrėsi. Tarkim, žmogus nusiperka brangų laikrodį, su kuriuo galės nardyti, jo stiklas – safyrinis, nesibraižantis, bet jis jautrus smūgiams. Štai jums ir problema. Laikrodis yra kaip automobilis – jį reikia prižiūrėti. Prabangus laikrodis neskirtas, tarkime, ekstremalioms kelionėms. Jis segamas ant riešo norint pabrėžti prestižą, statusą, įvaizdį. Nėra vieno laikrodžio visiems gyvenimo atvejams. Visada patarčiau konsultuotis su specialistu, kai perkate brangesnį laikrodį – išvengsite daugelio problemų.“ Anot meistro, kuo mažiau laikrodis turi funkcijų, tuo jis patvaresnis. Kai į rankinį laikrodį įmontuotas chronometras, kiti papildomi priedai, daiktas dažniau genda. Vismantas neslėpė, kad laikrodžių remontas – itin kruopštus užsiėmimas, reikia labai susikaupti, turėti kantrybės. Bėgant metams meistras įsitikino, jog dažniau pavargsta akys, nors jaunystėje turėjo erelio regėjimą. Laikrodininkas dirba su specialia lupa.

Kaip išsirinkti laikrodį

Specialistas pataria renkantis laikrodį labai įdėmiai perskaityti jo naudojimo instrukciją ir elgtis, kaip nurodo gamintojas. Tačiau yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti. „Sakysim, perkate laikrodį su integruota apyranke. Gamintojas jus tarsi pririša prie savo prekės ženklo, nes tokios apyrankės jau nepakeisi kita, jeigu suges. Tokius dalykus reikia žinoti, o geriausiai vis dėlto konsultuotis su laikrodininku prieš perkant, jis perspės apie visokius spąstus. Arba jei perkamas laikrodis yra išgaubtu stiklu, šiam skilus taisymas bus gerokai brangesnis nei lygaus“, – dėstė Vismantas. Jo teigimu, neverta pernelyg žavėtis paauksuotais laikrodžiais – per keletą metų tas paauksavimas nusitrina ir laikrodis atrodo negražiai. O įsigijus laikrodį plieniniu korpusu, jam susidėvėjus laikrodininkas gali pakeisti stikliuką ir vėl nupoliruoti taip, kad atrodys lyg ką tik iš vitrinos. Specialistas įsitikinęs, kad patvaresni yra mechaniniai laikrodžiai, tačiau pedantams, vertinantiems tikslumą, geriau rinktis kvarcinius – jie tikslesni. Metalinė apyrankė garantuos ilgesnį patvarumą, o odinė ar kaučiukinė labiau tiks karštą vasarą. Per ilgus darbo metus meistras įsitikino, kad vyrai perka laikrodžius dėl prestižo, pramogos, ilgai naudojamus. O moterys dažniausiai renkasi tokius, kurie joms tiesiog gražūs, nelabai kreipia dėmesį į patvarumą ar kokybę. „Moterys dažnai įsigyja laikroduką kaip papuošalą, nepaiso jo funkcionalumo. Į mane kartais kreipiasi ponios, prašančios pakeisti ar pataisyti tokio gražuolio apyrankę. Sakau, jis gi neveikia. Išgirstu atsakymą: „O man ir nereikia, kad veiktų, jis tiesiog ant rankos gražiai atrodo“, – šypsodamasis pasakojo pašnekovas. V. Laurinavičiui tenka taisyti ir laikrodžius-pakabukus arba ant piršto kaip žiedą mūvimus laikrodukus.

Turi mokinių

Paguodos, kad galbūt mėgstama profesija neišnyks, Vismantui teikia pas jį užsukantys jaunuoliai, kurie nori iš meistro mokytis laikrodininko amato. Tačiau tokių nedaug. Meistras svarstė, kad, matyt, šiandien jaunimas renkasi kitus gyvenimo prioritetus, užtat neramu, kas bus, kai jo kartos meistrai pasitrauks iš rinkos. Šiuo metu Vismantas moko vieną jaunuolį laikrodininkystės paslapčių. Šiai profesijai reikia didelio kruopštumo, nuoseklumo ir kantrybės. Darbui svarbu rami aplinka, kai gali susikaupti. Karjeros pradžioje V. Laurinavičius per dieną pataisydavęs iki dvidešimt laikrodžių. Dabar jo darbo tempas kiek lėtesnis, o ir su šveicariškais laikrodžiais nepaskubėsi – reikia laukti gamintojo siunčiamų detalių. Anot meistro, egzistuoja ir laikrodžių mados, jos keičiasi bene kas aštuoneri metai: vienu metu buvo madingi dideli ciferblatai, paskui į madą atėjo maži laikrodžiai, dar vėliau – kvadratiniais korpusais, o dabar populiarėja laikrodžiai mažesniais ciferblatais. „Besivaikantiems mados šiuo metu reikėtų dairytis nedidelio laikrodžio apskritu korpusu, neapsiriksite“, – patarė laikrodininkas.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/tarnaujantis-graiku-dievui-chronui/209989
© Lietuvos žinios. 2015 10 04